Bankrotas

Įmonės, banko arba asmens finansinė padėtis, kuriai esant nepajėgiama apmokėti skolų ir vykdyti turtinius įsipareigojimus.

Įstatymai paprastai numato tikslią bankroto skelbimo tvarką (procedūrą).

Pasaulinės įstatymų leidybos praktika, kuriant įmonių bankroto procedūras reguliuojančius įstatymus, yra orientuojama siekti šių pagrindinių tikslų:

  1. Išsaugoti įmonės veiklos tęstinumo galimybę;
  2. Suteikti tam tikras garantijas darbuotojams;
  3. Apsaugoti kreditorių interesus;
  4. Numatyti sankcijas įmonės administracijai už blogą valdymą.

Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (1992) vyrauja dvi iš šių tendencijų – tai įmonės veiklos tęstinumo galimybė ir kreditorių interesų apsauga.

Darbuotojų garantijos labai priklauso nuo galimybės išsaugoti įmonės veiklos tęstinumą, o sankcijos už blogą įmonės valdymą administracijai apsiriboja jos nušalinimu nuo pareigų.

Pereinamuoju laikotarpiu į rinkos ekonomiką būtina numatyti specifines priemones bankrutuojančių įmonių atžvilgiu. Viena iš tokių priemonių yra įmonės sanavimas.

Bankroto turtas yra skolininko turtas, kurį naudojant gali būti tenkinami kreditorių reikalavimai. Šio turto valdymas – tai administratoriaus veikla, susijusi su bankroto turto išsaugojimu, skolininko ūkinės veiklos tęsimu ir kreditorių reikalavimų tenkinimu. Praktiškai kartais pasitaiko fiktyvus ir tyčinis bankrotai.