Darbo laikas (tarifinis)

Įstatymu nustatyta darbuotojo darbo dienos, darbo savaitės trukmė, kuri gali būti skirtinga atskiroms darbuotojų kategorijoms, įvairių profesijų žmonėms.

Tai kalendorinio darbo laiko dalis, kurio reikia produkcijai pagaminti ir paslaugai suteikti. Tarptautinėje statistikoje jis vadinamas normaliu darbo laiku.

Daugelyje Europos šalių darbo savaitės trukmė svyruoja nuo 36 iki 40 valandų. Pagal tarptautinius standartus išskiriamos sąvokos:

  1. Faktiškai dirbtas laikas
  2. Įprastinis darbo laikas

Faktiškai dirbtas laikas nustatomas tik samdomiems darbuotojams. Jį sudaro:

Faktiškai dirbtos valandos, t. y. normalus darbo laikas.

  • Dirbti viršvalandžiai.
  • Laikas, panaudotas darbo vietai paruošti.
  • Laikas, sugaištas darbo vietoje dėl nepriklausančių nuo darbuotojų organizacinių ir techninių sutrikimų.
  • Laikas, skirtas trumpalaikėms poilsio pertraukoms darbo metu.

Įprastinis darbo laikas apibrėžiamas kaip laikas, sunaudotas per tipišką savaitę arba tipišką dieną. Sąvoka įprastinis darbo laikas nuo sąvokos faktiškai dirbtas laikas skiriasi tuo, kad pirmoji vartojama nustatant tipišką laikotarpį, antroji – ataskaitinį periodą, atliekant namų ūkių darbo jėgos tyrimus.