Muitai

Mokesčiai, imami už importuojamas prekes. Kitaip negu tarifai, muito mokestis yra naudojamas pirmiausiai kaip priemonė vyriausybei gauti pelną, o ne būdas apsaugoti šalies gamintojus nuo užsienio konkurencijos. Muitu apmokestinamos prekės, gabenamos per valstybės sieną. Skiriamos įvairios muitų formos: 1. importo muitas, kurį moka užsienio gamintojas, įveždamas prekes į tam tikrą šalį; 2. eksporto muitas, kurį moka šalies gamintojas, išveždamas prekes į užsienį; 3. tranzitinis muitas, kuriuo apmokestinamos prekės, vežamos iš vienos valstybės į kitą per trečiosios valstybės teritoriją. Muitai nustatomi arba už prekę atsižvelgiant į jos kainą procentais, arba už kiekvieną prekės vienetą, neatsižvelgiant į prekės kainą. Dėl muitų taikymo sumažėjus šalies eksportui gali būti ribojamas ir jos importas iš kitų šalių. Tose šalyse gali kristi gamybos lygis ir išsilaisvinti gamybiniai ištekliai. Be to, gamyba sumažėja būtent tose šalyse, kurių pranašumas – atitinkamos produkcijos gamyba. Kitaip tariant, muitai tiesiogiai skatina gamybą neefektyvių šakų (apsaugotų muitais), kurios neturi pranašumo – šios produkcijos gamybos. Taigi muitai lemia neracionalų gamybos išteklių perskirstymą tarp atskirų šakų. Mažindami tarptautinę prekybą, jie galiausiai mažina pasaulinės gamybos apimtį, nes trukdo tarptautinei gamybos specializacijai, skatinančiai efektyvų gamybinių išteklių naudojimą. Taikant muitus nepanaudojamos visos tarptautinės prekybos valstybinio reguliavimo priemonės. Be muitų, vyriausybė gali daryti poveikį šiai prekybai taikydama prekių importo arba eksporto kvotas, licenzijas ir kitas priemones: nepagrįstus prekių kokybės reikalavimus importuojant jas į tam tikrą šalį, nepagrįstai didelį biurokratizmą muitinės darbe, eiles muitinėse ir t. t. Tokios kliūtys stabdo tarptautinę prekybą ir dar vadinamos paslėptais muitų tarifais.